Iš asmeninių užrašų
2021.10.19 Kai bėdos užklumpa man brangų žmogų, aš beveik visada bandau jam padėti. Nenoriu, jog jis kentėtų taip, kaip kadaise kentėjau ar tebekenčiu. Aš taip pat nemažiau noriu nejausti viso to, ką, deja, tenka. Nors stengiuosi save ištraukti iš depresijos, daryti tai, kas jos nesukeltų, keisti mintis, požiūrį, gydytis vaistais ar paprastu pokalbiu, aš jaučiuosi beviltiškai. Viltis yra, tačiau jaučiuosi taip, lyg jos nematyčiau ar ji būtų nepasiekiama. Taip, aš daug kur patobulėjau, labai daug dalykų padariau vardan geresnės savo savijautos, bet manyčiau aš per greit pasiduodu. Vos suklupus nebandau atsistoti ir eiti toliau - aš suklumpu dar stipriau. Galbūt anksčiau man pavykdavo atrasti jėgų atsistoti, tačiau jau jų, jaučiu, visai nebeliko. Manau, jog aš pasidaviau. Galima sakyti, jog susitaikiau su ta mintimi, kad apleisiu mokslus. Manau, jog susitaikiau ir su tuo, jog galiu būti palikta antrais metais 12-oje klasėje ir išmesta iš mokyklos, kuri man padėjo iki šios akimirkos ...