Kodėl sunku kalbėtis?

 Kaip dažnai jums tenka patirti jausmą, jog tai, kas vyksta, įvyko ar dar įvyks, atrodo netikra? Nežinau, kaip jums, bet man retkarčiais taip nutinka ir tada nebežinau, kur dėtis. Norisi tikėti, kad aš tik sapnuoju, o šis sapnas atrodo toks tikroviškas. Deja, ne visada realybė tokia, kokios mes norime. Šiandien sužinojau, jog X žmogus susirgo korona. Beje, asmens neįvardinsiu, nes gerbiu jo asmeninę erdvę. Visgi, kas žino, tas žino.  Nenorėjau tikėti tuo, ką išgirdau iš kelių žmonių. Nors tai ir realu, bet šio žmogaus susirgimas reiškia, kad didelė tikimybė, jog su juo bent savaitę nesusitiksiu. Galbūt jums smalsu, kodėl taip sureikšminu susitikimą su tuo žmogumi. Galiu atsakyti, nes man tai ne paslaptis. Sureikšminu todėl, nes, nors ši savaitė buvo nesunki, turiu dalykų, gulinčių ant širdies, kuriais norėčiau pasidalinti su juo. Netikėtas X susirgimas mane kiek nuliūdino, kadangi tas žmogus, kaip ir kiti, vis tiek man rūpi. Noriu, jog jis pasveiktų. Nenoriu, kad kiti apsikrės...

 Gyvenimas yra sunkus dalykas, tačiau be sunkumų nebūtų ir džiaugsmų. Aš dažnai noriu turėti tik gerus, o ne blogus jausmus, nežinau, kaip jūs. Mes visi kasdien išgyvename sunkesnias ar lengvesnes patirtis, ne visada jaučiamės taip, kaip norime. Bet juk kitaip ir būti negali, tiesa? Šiomis dienomis, tikiu, kas antras žmogus galėtų man pritarti, jog praeitame amžiuje gyvenę ir dar vis tebeesantys gyvi žmonės kritiškai žiūri į psichologus, apie psichologinę sveikatą baisu net pagalvoti. Žinoma, ne visi, bet tikrai dauguma. Gerbiu tuos, kurie paaukojo savo laiką ir pasidomėjo, kas per daiktas yra psichologas, psichoterapeutas, psichiatras ir su kuo jis yra valgomas . Dėkoju jaunimui (ir senimui ), kuris paaiškino tai kartai, kas tai yra. Jūs padarėte daugiau nei įsivaizduojate.  Vieni sunkumus išgyvena savarankiškai, tačiau kitiems gali prireikti ištiestos pagalbos rankos arba rankos, kuri palydėtų iki žmogaus, išgelbėjančio pavojuje esančią tavo sielą ir nuvalytų dulkes, kurios...

Sėdžiu mokyklos suole ir bandau  pratempti  dar vieną pamoką. Mano galvoje kirbančios mintys nenutyla ir aš stengiuosi neapsiverkti. Staiga mokytoja pradeda klausinėti apie namų darbus, tačiau visi tyli. Tyliu ir aš. Mokytoja supyksta ir pusę pamokos praleidžia aiškindama, kokie mes apgailėtini. Išliejusi savo jausmus dar kartą pasiteirauja ar kas nors yra atlikęs užduotis. Vienas bendraklasis pradeda skaityti atliktą namų darbą. Jis gauna pliusą. Aš sėdžiu susigūžusi ir mąstau, kaip norėčiau nebeegzistuoti. Suskamba skambutis, pamoka baigėsi, bet mokytoja mūsų nepaleidžia ir užduoda kitą namų darbą, kurį turime atlikti iki rytojaus. O, kad ji būtų žinojus, jog rytojui mums darbų yra per akis. Pasakau tai mintyse ir išeinu iš klasės.  Kai mokykloje mano draugės nėra, aš su niekuo nebendrauju. Jaučiausi liūdna, bet ašaras reikėjo paslėpti. Niekas nenori matyti verkiančios merginos, kuri net nežino, kodėl ji verkia. Tas skausmas viduje žudo. Sėdėdama kitoje klasėje ir vykst...