Dvidešimt trečia valanda ir liolika minučių

Sėdžiu mokyklos suole ir bandau pratempti dar vieną pamoką. Mano galvoje kirbančios mintys nenutyla ir aš stengiuosi neapsiverkti. Staiga mokytoja pradeda klausinėti apie namų darbus, tačiau visi tyli. Tyliu ir aš. Mokytoja supyksta ir pusę pamokos praleidžia aiškindama, kokie mes apgailėtini. Išliejusi savo jausmus dar kartą pasiteirauja ar kas nors yra atlikęs užduotis. Vienas bendraklasis pradeda skaityti atliktą namų darbą. Jis gauna pliusą. Aš sėdžiu susigūžusi ir mąstau, kaip norėčiau nebeegzistuoti. Suskamba skambutis, pamoka baigėsi, bet mokytoja mūsų nepaleidžia ir užduoda kitą namų darbą, kurį turime atlikti iki rytojaus. O, kad ji būtų žinojus, jog rytojui mums darbų yra per akis. Pasakau tai mintyse ir išeinu iš klasės. 

Kai mokykloje mano draugės nėra, aš su niekuo nebendrauju. Jaučiausi liūdna, bet ašaras reikėjo paslėpti. Niekas nenori matyti verkiančios merginos, kuri net nežino, kodėl ji verkia. Tas skausmas viduje žudo. Sėdėdama kitoje klasėje ir vykstant pamokai, nusprendžiau paprašyti leidimo į tualetą. Išėjau iš klasės, iš mano akių riedėjo ašaros, spaudė krūtinę ir skaudėjo širdį. Noriu išnykti. 

Tualete nedariau nei sisi, nei kaka. Aš save žalojau. Kadangi ryte suvalgiau košę, kurios vertė buvo apie 300kcal, įsipjausiu 3 pjūvius. Kraujas rankoje pradeda trykšti vis gausiau ir gausiau, tačiau jo nestabdau. Tada pamėgau raudoną spalvą. Na, kadangi tualete esu jau 5 minutes, įsipjausiu dar 5 pjūvius. 4 iš jų buvo paprasti, negilūs, bet paskutinis buvo tas, kurio dėka galėjau mirtinai nukraujuoti. Aš išsigandau per greitai bėgančio kraujo, todėl nubėgau pas seselę, kuri, sutvarsčiusi man ranką, nuvedė pas psichologę. Jai papasakojau, kad eilinė šūdina diena ir tiek. Nieko nejaučiu, tad patikrinau ar vis dar jaučiau skausmą. Manau, baimės jausmas buvo stipresnis už jį. Kadangi tuo metu psichologė kalbėjosi su mokiniu, susitarėme, jog pas ją ateisiu pasibaigus pamokai. Tačiau juk niekas nežinojo, kas gali įvykti per 20 minučių žmogui, kuris prieš tai vos savęs nenuskandino kraujo upelyje. 

Aš susiradau kopėčias, vedančias ant stogo, ir jomis pasinaudojau. Dabar pavasaris, todėl visai nešalta, kai lauke būnu tik su megztiniu. 

Pradėjau juoktis. Vis garsiau ir garsiau. Bet manęs niekas negirdėjo. Priėjusi prie krašto pažvelgiau žemyn. Niekada būdami aukštai nežiūrėkite į apačią, nes prarasite sveiką protą. Taip man galbūt ir nutiko, nors manyčiau, jog jį praradau jau prieš kelis metus. Užsimerkusi žengiau didelį žingsnį ir, nepajautusi žemės po kojomis, nukritau.