Patirtis nr. 2

 Sveiki, mielieji ir mielosios, su Jumis sveikinasi Lavina. Ir ne bet kokia, o Nuolankioji. 

Jei rimtai, tai svarsčiau svarsčiau, na ir galiausiai sugalvojau, apie kokią savo patirtį parašyti lūšyne. Esu įsitikinusi, jog manęs čia niekas nesmerks, o gal net ir palaikys. Bet kokiu atveju, mano kelionė, kuri įvyko dar visai neseniai, atrodė šitaip: 2023 metų birželio pradžia. Sugalvojau namuose, balkone parūkyti žolės. Tikėjausi pasilinksminti ir gerai praleisti laiką, tačiau gavosi visiška priešingybė - patyriau siaubingą psichozę su baisiomis haliucinacijomis, kurių nedalizuosiu. Tai trūko kelias valandas, bet atrodė kaip amžinybė. Ačiū Dievui, jog visgi tai baigėsi (arba bent taip maniau). Sekančią dieną jaučiau labai intensyvią baimę (nesakysiu, jog tai buvo paranoja, nes jau labai prie manęs dėl šitos sąvokos kabinėjosi), sugalvojau nuvažiuoti į centrą, kuriame anonimiškai konsultuoja psichologai. Na ką, bevažiuojant man stotelių pavadinimai pradėjo skambėti iš kito galo, o kad būtų aiškiau, štai pavyzdys: girdėjau ne Lūšynas-Brūzgynas-Pelkynas, o Pelkynas-Brūzgynas-Lūšynas. Su tokiais nuotykiais stebuklingu būdu atsidūriau prie stoties (bet dabar ne apie tai), galiausiai nuvažiavau į reikiamą vietą. Konsultacijos metu itin daug verkiau, man pasiūlė kreiptis į medikus (tą ir padariau). Paskambinau tėčiui, kuris nežinojo, dėl ko jaučiu tą intensyvią baimę ir paprašiau, jog nuvežtų į ligoninės priėmimą. Apsilankiau pas jauną, draugišką toksikologą, kuris, deja, neišdavė nedarbingumo (suprantama, kodėl) ir davė raminamųjų. Aš jaučiausi itin prastai ir neįsivaizdavau, kaip tokios būsenos keliausiu į darbą, o po kelių dienų - į egzaminą. Nusprendžiau tėčio paprašyti mane nuvežti į Vasarą (psichiatrinė ligoninė Vilniuje). Tėtis pamąstęs tarė: o gal geriau nuvažiuokim ledų? Aš, pradėdama jausti pyktį, liepiau vežti mane ten. Nebesiplėsiu, bet ligoninėje mano būsena žymiai pagerėjo. Na o nuo čia jau baigiasi įžanga ir prasideda pats įdomumas.

Po 2 savaičių, tikėdamasi kitokio scenarijaus, vėl parūkau žolės. Šįkart ne tik haliucinacijos ir psichozė, bet ir epilepsijos priepuolis. Visiškai nesiorientavau aplinkoje, mane vairuotojas išvarė iš autobuso (nuspaudžiau stop mygtuką). Po kelių valandų pro stotelę su paspirtuku pravažiavo mano amžiaus vaikinas ir susidomėjo, kodėl guliu stotelėje. Kadangi esu be sąmonės, jam nesiseka iš manęs išpešti informacijos. Po kurio laiko šiek tiek atsigaunu ir pradedu su juo kalbėtis. Jis pasiteirauja, kur gyvenu, o supratęs, kad iki mano namų +-3km, nusprendžia mane nusivesti į savo butą. Taip aš su dalina sąmone atsiduriu pas nepažįstamus bute, kurie visą naktį nemiega ir mane stebi, o ryte pasirūpina. Po kelių valandų grįžtu namo lyg niekur nieko. Naivi buvau, kad pas nepažįstamus į namus atėjau, bet ko tikėtis iš žmogaus, kuris nebeatpažįsta, kas realu, o kas - ne.

Po mėnesio atvykstu į psichoterapijos dienos stacionarą, kuriame sutinku žavų vaikinuką. Iš pat pradžių jis atrodė gal kiek agresyvokas, buvo mane užsipuolęs per vieną užsiėmimą. Visgi man kažkas staiga susišvietė ir aš, bijodama gyvo bendravimo, parašiau jam popierinį laišką. Tiesą sakant, nesitikėjau jokio atsako. Sekančią dieną, toje pačioje vietoje pastebiu kitą lapelį. Kai niekas nematė, pasiėmiau ir perskaičiau: ,,Parašyk per FB (facebook)” Pagalvojau - nu jo, protingas, lyg aš turėčiau jo kontaktus… Puse dienos taip ir praieškojau jo socialiniuose tinkluose, tik, deja,  neradau. Kitą dieną, kaip beveik visada, pamatau jį toje pačioje stotelėje. Pradėjau jausti jaudulį. Kai išlipom iš autobuso, tikėjausi ir vėl su nuo lenktyniauti iki ligoninės - bėda buvo ta, jog tądien jis pasirinko kitą kelią. Pagalvojau, jog jis ant manęs supyko, tai visa suirzus taip ir ėjau viena. Staigmena staigmenėlė, poilsio kambariuke tuo metu buvome tik mes dviese. Pradėjau jaustis itin nejaukiai, tačiau pasiėmiau knygą ir pradėjau ją skaityti. Staiga vaikinukas sako: Jei ne Kalnas pas Mahometą, tai Mahometas ateina pas kalną. Štai taip prasidėjo mūsų draugystė:)

Ką noriu pasakyti su visa šita patirtimi - su tuo vaikinuku šiaip ne taip tapome pora, o mano įsitikinimas buvo toks - jei nebūčiau parūkius žolės, nebūčiau jo sutikus. Gal kiek kvailai skamba, bet manasis Likimas išties mėgsta nuotykius.

Su meile

Lavina Nuolankioji