Kodėl sunku kalbėtis?

  Pastaruoju metu gyvenu perdegime ir vis tiek darau dalykus. Mokslai, sportas, kalorijų deficitas, draugai, galiausiai - vaikinas. Visam tam koją pakiša miegas. Jei prabusiu vėliau, dieną praleisiu tik besimokydama. Jei pramiegosiu, nespėsiu į gym'ą. Miegodama mažiau valgysiu, kita vertus - nespėsiu susitikti su draugais. Su vaikinu susitinkam vakarais, nueinu vėliau miegoti. Su miegu santykiai, kaip matote, ne itin kokie. Žmonės sako, jog neturiu atsakomybės jausmo ir savidisciplinos. Neįsivaizduoju, kodėl man reikia tiek daug miego ir net nenorėdama pramiegu veiklas. Būti ribine asmenybe ir intensyviai jausti jausmus yra itin sudėtingas išgyvenimas. Paprastas žmogus vargu ar tai suprastų. Aš negaliu kontroliuoti savęs nei viename dalyke. Intensyvūs jausmai tarsi surakina, tu nori nenori veiki pagal juos, o paskui gailiesi. Baimė ar gėda verčia užsidaryti savyje ir niekam nieko nepasakoti. Pyktis reiškiasi ne išorėje, o viduje, todėl kaltini save ir dar žemiau smugdini savo ir ta...

Dar dienos pradžioje jaučiau žiupsnelį nerimo ir to tyro džiaugsmo, kuriuos sukėlė išsirašymas iš psichosocialinės reabilitacijos. Pietų metu jaučiausi pakylėta ir norėjau ta energija užkrėsti kitus, tačiau įsižeminau pamačius nuliūdusią draugę - pasijaučiau kalta, kad atšaukiau mūsų matematikos pamoką dėl gym’o. Tiesa sakant, į jį net ir nenuėjau, kadangi nusprendžiau turinti per mažai laiko ir norėjau geriau prastumt laiką namuose nei sporto salėje. Pasigailėjau tuo, nes, nors ir gan produktyviai praleidau laiką, susitikimo su vaikinu laukimas užsitęsė valandai. Ir vėl kalta, jog nenuėjau į gym’ą . Susitikus su vaikinu pajaučiau vidinę ramybę bei saugumo jausmą - pagaliau galiu atsikvėpti nuo visko ir pabūti tiek su savimi, tiek su juo. Bėda tame, kad po kelių valandų supratau jaučianti gilią tuštumą viduje. Tas jausmas tarsi užspaudė krūtinę ar sugriebęs už gerklės pradėjo smaugti. Man tas nepatiko. Dabar rašau visą šią litaniją ir dar vis esu su ta tuštuma, kai nejaučiu nei džiaugs...

  Trapi, jautri ir iš išorės rami mergina. Dėl ribinio asmenybės sutrikimo patyria per daug nerimo ir paranojos. Išsikelia per didelius lūkesčius ir juose galiausiai paskęsta. Jai pora valandų yra per mažai, nes ji nori tiek daug nuveikti, o tuo pačiu - tik gulėti apsikabinus ir slėptis nuo ją skaudinančio pasaulio. Kartais tas laikas prabėga taip greit, jog ji nespėja iškomunikuoti savo nerimo ir slegiančios kančios, tvyrančios joje.   Ši mergina per daug mąsto ir gromuliuoja įvairias mintis, o išsikelti lūkesčiai, kurie turėtų kelti džiaugsmą, neišpildyti palieka tik neviltį. Ji nemoka jų neišsikelti. Šie lūkesčiai ateina savaime net nelaukti, jie ją užvaldo, kol galiausiai mergina praranda kontrolę ir pasiduoda aplinkos įtakai. Ji smarkiai nekenčia savęs, savo mąstymo bei jai kylančių poreikių ir norų patenkinimo noro.  Ji nori būti jį apsikabinus kelias valandas ar net dienas. Užmigti jo glėbyje ir likti su ta ramybe amžinybę. Bet tai neįmanoma, todėl ji slepiasi savo...

Ribinis asmenybės sutrikimas     (angl. Borderline Personality Disorder, BPD) - asmenybės sutrikimas, pasireiškiantis nuotaikos bei santykių nestabilumu, nesaugumo jausmu ir prastu savęs ir kitų vertinimu. Šis sutrikimas taip pavadintas, kadangi manyta, jog jis yra psichozės riba. Taip pat žinomas dėl intensyvaus pykčio, itin dažnos nuotaikų kaitos bei prisirišimo prie žmonių. Tokios asmenybės susiduria su sunkumais būnant be žmonių, jom sudėtinga jaustis, mąstyti, elgtis ar stabiliai bendrauti.  Peržvelkime šį sutrikimą ribinio asmens akimis: Gyvenu, o ne egzistuoju, tik tol, kol mano mėgstamiausias žmogus (favorite person, fp)    mane atspindi. Didžiausia klaida yra jį(ją) supykdyti, įskaudinti ar kažkuo neįtikti. ,,Sveikai” psichikai konfliktai yra natūralus dalykas, visai kaip akmenukas bate - kažkiek nervina, bet išsikratai ir gyveni toliau. Deja, tačiau konfliktinės situacijos man, kaip ribinei asmenybei, prilygdavo ir vis dar tebeprilygsta pasaulio pabai...

,,Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; Meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, Nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, Nesidžiaugia neteisybe, Su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, Viskuo viliasi ir viską ištveria. Meilė niekada nesibaigia." Šiuo metu lankausi dienos stacionare. Tiesa, paskutinė diena - ketvirtadienis, bet dabar ne apie tai. Pirmos 3 savaitės buvo intensyvios ir emociškai sunkios: daug miegodavau, verkdavau, permąstydavai savo ar kitų žodžius. Bijojau žmonių, jų bendravimo su manimi - jaučiausi nejaukiai. Tačiau, įpusėjus dienos stacionarui, prisijungiau prie naujų žmonių kompanijos ir tikrai tuo nesigailiu. Jie VISI labai smagūs ir geranoriški individai, su kuriais galima pakalbėti ir apie orą, ir gyvenimo prasmę. Šio gyvenimo etapas jau yra arti finišo, žinau, jog pasiilgsiu tiek aplinkos, tiek pacientų ar specialistų, bet ši vieta man suteikė vilties ir pasitikėjimo savimi. Čia būdama ...

 2021.10.19 Kai bėdos užklumpa man brangų žmogų, aš beveik visada bandau jam padėti. Nenoriu, jog jis kentėtų taip, kaip kadaise kentėjau ar tebekenčiu. Aš taip pat nemažiau noriu nejausti viso to, ką, deja, tenka. Nors stengiuosi save ištraukti iš depresijos, daryti tai, kas jos nesukeltų, keisti mintis, požiūrį, gydytis vaistais ar paprastu pokalbiu, aš jaučiuosi beviltiškai. Viltis yra, tačiau jaučiuosi taip, lyg jos nematyčiau ar ji būtų nepasiekiama. Taip, aš daug kur patobulėjau, labai daug dalykų padariau vardan geresnės savo savijautos, bet manyčiau aš per greit pasiduodu. Vos suklupus nebandau atsistoti ir eiti toliau - aš suklumpu dar stipriau. Galbūt anksčiau man pavykdavo atrasti jėgų atsistoti, tačiau jau jų, jaučiu, visai nebeliko. Manau, jog aš pasidaviau. Galima sakyti, jog susitaikiau su ta mintimi, kad apleisiu mokslus. Manau, jog susitaikiau ir su tuo, jog galiu būti palikta antrais metais 12-oje klasėje ir išmesta iš mokyklos, kuri man padėjo iki šios akimirkos ...