Tuštuma

Dar dienos pradžioje jaučiau žiupsnelį nerimo ir to tyro džiaugsmo, kuriuos sukėlė išsirašymas iš psichosocialinės reabilitacijos. Pietų metu jaučiausi pakylėta ir norėjau ta energija užkrėsti kitus, tačiau įsižeminau pamačius nuliūdusią draugę - pasijaučiau kalta, kad atšaukiau mūsų matematikos pamoką dėl gym’o. Tiesa sakant, į jį net ir nenuėjau, kadangi nusprendžiau turinti per mažai laiko ir norėjau geriau prastumt laiką namuose nei sporto salėje. Pasigailėjau tuo, nes, nors ir gan produktyviai praleidau laiką, susitikimo su vaikinu laukimas užsitęsė valandai. Ir vėl kalta, jog nenuėjau į gym’ą.

Susitikus su vaikinu pajaučiau vidinę ramybę bei saugumo jausmą - pagaliau galiu atsikvėpti nuo visko ir pabūti tiek su savimi, tiek su juo. Bėda tame, kad po kelių valandų supratau jaučianti gilią tuštumą viduje. Tas jausmas tarsi užspaudė krūtinę ar sugriebęs už gerklės pradėjo smaugti. Man tas nepatiko. Dabar rašau visą šią litaniją ir dar vis esu su ta tuštuma, kai nejaučiu nei džiaugsmo, nei liūdesio. Man tiesiog vienodai ir aš pradėjau kvestionuoti dalykus. Galbūt tiesiog pervargau. Ir vėl.