Vienuolika Andriaus Mamontovo įsakymų

I. Nedaryk to, kuo netiki.

II. Būk čia ir dabar.

III. Pasižiūrėk savo baimei į akis.

IV. Nedaryk nieko, kas verstų meluoti tave ar kitus.

V. Neprisirišk prie rezultato.

VI. Turėk savo nuomonę.

VII. Nenešk svetimos naštos.

VIII. Valdyk savo jutimus.

IX. Nesistenk sekti mada.

X. Gyvenk taip, tarytum tai būtų paskutinė diena.

XI. Nebijok nei sėkmės, nei nesėkmės.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - 

Vakaras. Nors pagal grafiką mano darbo diena baigta, aš jau kelias į jį nebeeinu. Po kelių savaičių privalėjo išaušti ta diena, kai aš pramiegosiu. Nedrįsau nei atsiliepti į skambučius, nei atsakyti į žinutes. Kitos dienos rytą parašiau, jog sergu. Manim patikėjo? Tikriausiai ne. Bet bent pabandžiau...

- Labas, ar gali šiandien ateiti padirbti už 2x?

- Labas, galiu vakare skirti 2 valandas.

- Puiku:)

Aš likau dirbti iki darbo pabaigos ir grįžau labai vėlai namo, dar vėliau užmigau, nors sekančią dieną darbe pasirodyti reikėjo iš pačio ryto. Turėjau. Ten. Būti. Tačiau vėl pramiegojau. ,,Ką dabar sakysiu?" - mąsčiau, bet nieko gero nepavyko sugalvoti. Rytoj ir poryt vėl darbas. Kitas dienas irgi. Mane užkniso juodai! Nieko nepaaiškinau iki šiol. 

Šiandien gavau naują darbą, bet senas darbas man vis dar neduoda ramybės - man reikia ateiti ir pasirašyti išėjimo iš darbo sutartį. Kaip aš tai sugebėsiu?

,,Kodėl sunku kalbėtis?" - taip vadinasi mano blog'as. Aš negaliu parašyti atsakymo tiems, kuriems tenka susidurti su tokiais žmonėmis, kaip aš, tačiau pamėginsiu paaiškinti savo likimo broliams ir sesėms, kas mane neramina.

,,Nedaryk to, kuo netiki." - pirmasis Andriaus Mamontovo įsakymas. Kaip minėjau, šiandien įsidarbinau į naują darbovietę, tačiau aš netikiu, kad man pavyks ten ilgai išbūti. Anksčiau ar vėl sugebu pramiegoti. Tai prasidėjo nuo aštuntos klasės ir tęsiasi iki šiol - jau daugiau nei 5 metus/

,,Būk čia ir dabar." - sekantis įsakymas, kurį, pripažinsiu, labai dažnai pamirštu. Šiuo metu sėdžiu su ištiesta nugara, bet sulenktom kojom ir rašau savo mintis ant balto lapo, spaudinėdama kompiuterio klaviatūrą. Nežiūriu į ją - mano rankas daugmaž pamena, kur ieškoti kiekvienos raidės. Galvoje tūno begalę minčių, kurių nepavyksta nei parašyti, nei išsakyti ar suvokti. Man reikia išeiti iš darbo, bet kaip tai padaryti be pokalbio ar gyvo susitikimo?

,,Pasižiūrėk savo baimei į akis." - trečiasis įsakymas. Aš bijau. Andrius liepia pažvelgti baimei į akis, susidurti su ja. Psichologas pasakytų pakviesti baimę arbatos ir su ja ramiai pasikalbėti. Miela Baime, nesu tikra, kodėl šiame gyvenimo tarpsnyje tu mane ir vėl sumanei aplankyti bei kaip niekad stipriai apkabinti ir stengiesi įtikinti mane, jog aš esu tu, o tu esi aš. 

Tai tik mintis. Viso labo, tai tik žingsnis, kurį turiu žengti, kad gebėčiau eiti toliau. 

,,Nedaryk nieko, kas verstų meluoti tave ar kitus." Aš nuoširdžiai, bent prieš mėnesį, stengiausi taip gyventi, troškau nebemeluoti niekam ir iš savo pačios lūpų skleisti tik tiesą, kad ir kokia karti ji kartais bebūtų. Ir aš suklupau. Kai pradėjau čia dirbti, melas ir vėl atsirado mano gyvenime, o jam iš paskos atšuoliavo ir kitos nuodėmės.

,,Neprisirišk prie rezultato." - penktasis Andriaus Mamontovo patarimas. Tiesą sakant, neturiu žalio supratimo, kaip galėčiau tai pakomentuoti. Samprotavimas nėra stiprioji mano savybė, kuria galėčiau pasigirti. Tačiau gal visgi mano ,,rezultatas", prie kurio prisirišau, ir yra oficialus, raštiškas pasirašymas išeiti iš darbo?

,,Turėk savo nuomonę." Manau, kad kiekvienas žmogus turi savo nuomonę. (Drįsčiau teigti, jog tai yra faktas). Bet ar galime savo giliausias mintis ir įsitikinimus vadinti sava nuomone, jei mes jų neišsakom kitiems? Oi, kiek aš nedaug sakau žmonėms, kuriems turiu begalo daug ką papasakoti...

,,Nenešk svetimos naštos." - septintasis įsakymas. Esu įsitikinusi, kad svetimos naštos aš tikrai nesinešioju bent jau šioje situacijoje. Tačiau ar aš teisi? Kaip man sužinoti? Reikia kalbėtis, tačiau kaip?

,,Valdyk savo jutimus." - aš jaučiuosi,,, Jaučiu, kad.... - šios ir panašios frazės, skambančios tiek iš mūsų, tiek iš kitų, nurodo tai, kaip mes žiūrime į susiklosčiusią situaciją, bet tai nepatvirtina faktų. Dažniausiai, jei ir laikome savo jutimus faktais, jie būna klaidingi.

,,Nesistenk sekti mada." - pirma mintis kilo rašyti ,,aš nesistengiu sekti mada", tačiau, kai pagalvoji... Ką aš dabar veikiu? Ar tikrai ne toks mano siekis yra pastaruoju laiku? Neretai sunku suprasti net patį save.

,,Gyvenk taip, tarytum tai būtų paskutinė diena." - dešimtasis Andriaus Mamontovo įsakymas. Ne, aš nemėginsiu pakomentuoti šio punkto ironiškai, nors ir turiu tam teisę. Noriu tik suvokti save dabartinėje situacijoje, suprasti, kodėl aš apskritai, kankinama nerimo ar baimės jausmų, negaliu gyventi taip, kaip liepia Mamontovas.

,,Nebijok nei sėkmės, nei nesėkmės." - paskutinis įsakymas. Pasidariusi pertraukėlę nuo šio teksto suvokiau, jog šiuo metu mane kankina labiausiai ne baimės, o gėdos jausmas. Man ne baisu, o gėda po šitiek praleistų darbo dienų ateiti pas kolegas, pasakyti jiems, jog nesiaiškinsiu, o pasirašius sutartį išeiti.