Perdegimas

 

Pastaruoju metu gyvenu perdegime ir vis tiek darau dalykus. Mokslai, sportas, kalorijų deficitas, draugai, galiausiai - vaikinas. Visam tam koją pakiša miegas. Jei prabusiu vėliau, dieną praleisiu tik besimokydama. Jei pramiegosiu, nespėsiu į gym'ą. Miegodama mažiau valgysiu, kita vertus - nespėsiu susitikti su draugais. Su vaikinu susitinkam vakarais, nueinu vėliau miegoti. Su miegu santykiai, kaip matote, ne itin kokie. Žmonės sako, jog neturiu atsakomybės jausmo ir savidisciplinos. Neįsivaizduoju, kodėl man reikia tiek daug miego ir net nenorėdama pramiegu veiklas.

Būti ribine asmenybe ir intensyviai jausti jausmus yra itin sudėtingas išgyvenimas. Paprastas žmogus vargu ar tai suprastų. Aš negaliu kontroliuoti savęs nei viename dalyke. Intensyvūs jausmai tarsi surakina, tu nori nenori veiki pagal juos, o paskui gailiesi. Baimė ar gėda verčia užsidaryti savyje ir niekam nieko nepasakoti. Pyktis reiškiasi ne išorėje, o viduje, todėl kaltini save ir dar žemiau smugdini savo ir taip žemą savivertę. Liūdesys verčia žalotis, mąstyti nebe pesimistiškai, o realistiškai, nes visiškai prarandi viltį bet kuriame aspekte. Anksčiau abejojau, jog mano santykiai su žmonėmis yra nestabilūs ir intensyvūs. Galiausiai supratau, kad jie iš tiesų yra tokie - su vaikinu vis bijau komunikuoti, nors ir turiu tam palankias sąlygas. Visiems meluoju (o gal tik nesakau tiesos?), nesidalinu savo išgyvenimais, o besislėpdama kur nors kamputyje karts nuo karto bandau pasakyti kažką šokiruojančio, jog manimi susidomėtų ir paklaustų, ar man viskas gerai. Mano tapatumas yra sutrikęs, aš niekada nežinojau ir nebežinau, kas esu iš tikrųjų. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad savęs nepažįstu. Ką ir bekalbėti apie žmones, kuriems negebu paaiškinti, kas vyksta mano viduje. Aš bijau prarasti artimus žmones, jų pasitikėjimą manimi ir juos nuvilti. Todėl ir meluoju, kad jiems įtikčiau ir juos džiuginčiau, o ne liūdinčiau ar nuvilčiau. Esu pririšus prie savo vaikino, kartais pradedu galvoti, jog pavyktų susitikti anksčiau, bet čia tik rožinio drambliuko svajonė. Turiu išmokti būti be jo ir su savimi, o tas yra nuoširdžiai labai sunku, ypač, kai geresnės nuotaikos prisigalvoju bombastiškų planų, kurie galiausiai neįvyksta ir tada sėdžiu viena, niekam nieko nepasakoju. Esu impulsyvi, kaip ir minėjau, sunku pasipriešinti impulsyvumui, tačiau dialektinės elgesio terapijos dėka jau esu šiek tiek tai įvaldžius. Praradau savo 8 mėnesius be savižalos, nes neatsilaikiau impulsyvumui. Šiuo metu man blogėja, gali sugrįžti suicidinės mintys. Prie viso šito jaučiuosi tuščia, nepapildanti kitų savo bendravimu ar mintimis, kartais nieko nejaučiu. 

Sunku būti žmogumi, kuris negali gyventi be terapijos.

Ir vėl svarstau nutraukti vaistus, nes nenoriu būti slopinama.