Ar ji dar gyva?

 Už mažiau nei dviejų dienų manęs laukia lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas. Ar aš jo bijau? Meluočiau, jei teigčiau, jog taip nėra. Visgi tai yra egzaminas, kurio (ne)išlaikymas lemia atestato (ne)gavimą. Anot mane pažįstančių žmonių, šį egzaminą tikrai išlaikysiu - juk esu visai raštinga, moku šiek tiek skyrybos ir galiu nors kiek parašyti į temą. Ir juk esu skaičius beveik visus vienuoliktos-dvyliktos klasės kūrinius, daugmaž atsimenu kelis svarbius įvykius, žinau rašytojų biografiją. Bet man vis tiek. 

Dvyliką metų sėdi mokyklos suole, o egzamino metu pamiršti visas žinias ir negali nustot drebėti. Mokykloje mūsų nemoko, kaip nestresuoti atsiskaitymo metu - jis tik švyst ant stalo krenta link tavęs ir puikuojasi savo juodu ant balto ,,kailiu”. Mokinys gal sugeba daugiau, bet mokyklai tai - nesvarbu. Kažkada norėjau studijuoti psichologiją, bet, deja, tikriausiai manęs neprileis prie matematikos egzamino, aš baigsiu mokyklą ir nebeturėsiu jokios rutinos. Ar mane tai labai liūdina? Anksčiau nemažai apie tai mąstydavau ir svajodavau apie pagalbą kitiems. Aš galiu įsivaizduoti, kaip jūs jaučiatės, bet tam, kad galėčiau padėti jums, turiu sulaukti pagalbos ir pati.

Ši mergina greit sulauks devynioliktojo gimtadienio, tačiau neturi jokio žmogaus, kuriuo galėtų pasitikėti. Ji stengiasi su tuo susitaikyti, bet nesėkmingai. Matyti žmones laimingus su kitais ją skaudina, nes ji negauna to paties. Apsikabinimai gamina oksitacino hormoną, kuris smegenims ,,duoda” signalą, jog esi mylimas ir svarbus. Džiaugiuosi kaskart, kai mane kas nors apkabina. Norėčiau tą patirti dažniau.