Meilė

,,Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;

Meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.

Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,

Nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,

Nesidžiaugia neteisybe,

Su džiaugsmu pritaria tiesai.

Ji visa pakelia, visa tiki,

Viskuo viliasi ir viską ištveria.

Meilė niekada nesibaigia."

Šiuo metu lankausi dienos stacionare. Tiesa, paskutinė diena - ketvirtadienis, bet dabar ne apie tai. Pirmos 3 savaitės buvo intensyvios ir emociškai sunkios: daug miegodavau, verkdavau, permąstydavai savo ar kitų žodžius. Bijojau žmonių, jų bendravimo su manimi - jaučiausi nejaukiai. Tačiau, įpusėjus dienos stacionarui, prisijungiau prie naujų žmonių kompanijos ir tikrai tuo nesigailiu. Jie VISI labai smagūs ir geranoriški individai, su kuriais galima pakalbėti ir apie orą, ir gyvenimo prasmę.

Šio gyvenimo etapas jau yra arti finišo, žinau, jog pasiilgsiu tiek aplinkos, tiek pacientų ar specialistų, bet ši vieta man suteikė vilties ir pasitikėjimo savimi. Čia būdama sugebėjau labiau susibendrauti su naujokais bei senbuviais, pajusti susižavėjimą ir (o gal?) meilę. Meilė pradžioje sukelia tarsi iliuzijų virtinę, kad neretai pamirštame, kokia pabaigoje ji gali būti skaudi. Susibendravau su vienu vaikinu, labai gerai sutariam, tačiau manęs neramina ta nežinomybė ir įvairių scenarijų kūrimas: Jis mane myli? Jis manimi susižavėjęs? Gal aš patinku jam tik kaip draugė? O gal...

,,Man nepatinka, kai jis duoda vilties, vilties, kad jis mane mylės"

,,Aš noriu, kad tai būtų tiesa <...> (kad) jis man atsibostų, kad parašytų ir paguostų."

,,Man nepatinka, kai jis duoda vilties, <...> vilties, kad mes būsime kartu"

Nesunkiai galima nuspėti, ar asmuo jaučia tau simpatiją, tačiau, kad ir kaip kartais tai bebūtų akivaizdu, negalime to pamatyti. Kita vertus, pasitaiko atvejų, kai mes lyg ir matome ženklus, įrodančius, jog mes tam žmogui patinkame. Kartais tai tebūna iliuzijos, kalbu iš patirties. Dvyliktoje klasėje pirmą kartą išdrįsau žengti žingsnį pirma ir, deja, kelių asmenų likau atstumta. Jaučiau labai stiprią gėdą bei liūdesį, o šiuos jausmus stengiausi užglaistyti savižudybės bandymais. Naivu ir kvaila žudytis dėl meilės, bet juk minėjau, kad ji - skausminga.

,,Ak, kokia gi ji kvaila,

Išėjo į bažnyčią!

Ne pas Dievą,

Tėvą ar Jo sūnų,

O už ją vyresnį žmogų, 

Kuriam jausmų negaili vis."

Ištrauka iš mano vieno eilėraščio. Tas vaikinas, kurį aprašiau, buvo staigi simpatija vienam mano gyvenimo tarpsnyje. Deja, viltys žlugo išpažinus savo jausmus, apsinuoginus prieš jį. Su dabartiniu draugu lyg ir matau ženklų, rodančių, kad jam aš patinku, tačiau vis tiek nesu tikra. Jis stengiasi su manimi būti viename aukštyje. Jis spokso į mane ir pastebi smulkias detales. Jis atsimena mažus dalykus. Jis kopijuoja mano kūno kalbą. Jis, tikriausiai, stengiasi su manimi turėti fizinį artumą. Jis man dalina komplimentus. Jis renkasi būti su manimi viena, o ne su kitais žmonėmis šalia. Jis dažnai nori susitikti. Jis gali parašyti pirmas. Jis inicijuoja pokalbius. Jis nemažai juokiasi, kai mes kartu. Jis nori padėti man pasijusti geriau. Jis palaiko mano svajones. Jis man randa laiko. Tai tik draugystė ar meilė?

,,Norisi džiaugtis, o ne vien kentėti,

Net jei atsiras žmogus, norintis man padėti,

Aš viliuosi pajaust tą jausmą tyrą,

Kai jauties saugus, ne vienas ir mylimas."

Dar viena ištrauka. Aš noriu būti mylima (tikėtina, kaip dauguma), tačiau nemyliu savęs. Ar netobulas asmuo pamils dar netobulesnę asmenybę? Kaip man suvokti jo intencijas, savuosius jausmus? ,,Ko tu iš manęs nori ir ką apie mane galvoji?" - turbūt tinkamasiausias abstraktus klausimas, kaip pradžiai, bet ar gausiu tą atsakymą, kurio trokštu, nežinau.

,,Tikėtis to, ko nori - naivu ir kvaila,

Širdis vėl virpa bei nerimo nestinga.

Juk jei pasakysiu tau, ką jaučiu išties,

Ar nemesi tu manęs kaip leisgyvės žuvies?"

Kita ištrauka iš poezijos krantų. Nors nežinomybė smarkiai kankina, aš vis tiek, rodos, labiausiai bijau apsinuoginti, nusiimti visas kaukes ir pasirodyti naiviai. Meilė - rimtas dalykas, bet tarp mūsų yra šioks toks amžiaus skirtumas, todėl galiu tik įsivaizduoti geriausius ar blogiausius galimus scenarijus, tikėtis ne prasčiausio, bet likimo nepakeisiu. Aš bijau likimo.

,,Nebedėsiu aš vilčių į nieką,

Drugeliai pilve tik iliuzija tuščia.

Kol nerimas kalba apie miegą,

Noriu nusižudyt ir pasijaust verta."

Paskutinė ištrauka. Kodėl bijau vaikinų? Vaikystėje patirdavau patyčias dėl savo išvaizdos būtent iš stipriosios lyties. Žinau, jog ne visi vaikinai vienodi, bet ta gėdą ir kaltę, atrodo, nešiojuos visad su savimi. Bijau savo draugo, nes nežinau, kodėl jis su manimi bendrauja: ar jam nuobodu, ar jis nori tik sekso ar kt. Sužinočiau paklausus, tačiau tai atrodo per daug rizikinga. Aš vis tiek žadu rizikuoti ir nepasiduoti.